Nuasmeninta
Byla Nr. 19-A/2021
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIAM SAUGUMUI UŽTIKRINTI SVARBIŲ OBJEKTŲ APSAUGOS ĮSTATYMO (2018 M. SAUSIO 12 D. REDAKCIJA) 12 STRAIPSNIO 15 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2022 m. rugsėjo 22 d. Nr. KT116-A-N10/2022
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2022 m. rugsėjo 20 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 19-A/2021 pagal pareiškėjos [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-81/2021 ištirti, ar Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 12 straipsnio 15 dalis tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys laikomos nepašalinamomis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Prašymo aplinkybės ir pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėja kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 15 dalis tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys laikomos nepašalinamomis.
1.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 984-K-7 „Dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams“ (toliau – Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimas), vadovaudamasi, be kita ko, Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nustatytais investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijais, taip pat šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Įstatymo 12 straipsnio 15 dalimi, atsižvelgdama į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Komisija) išvadoje nurodytas pareiškėjos neatitikties nacionalinio saugumo interesams faktines aplinkybes ir įvertinusi pareiškėjos pateiktą informaciją apie planuojamą atlikti investiciją, nustatė, kad pareiškėjos neatitikties nacionalinio saugumo interesams faktinės aplinkybės, nurodytos Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime (kuriame, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėja neatitinka nacionalinio saugumo interesų), nėra pasikeitusios (1 punktas), ir pavedė Komisijai nustatyti pareiškėjai rekomendacijas, kurių laikantis jos planuojama atlikti investicija nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui (2 punktas).
Komisija 2019 m. spalio 8 d. nustatė minėtas rekomendacijas, tačiau, pareiškėjos manymu, rekomendacijos buvo neteisėtos ir neįvykdomos, todėl ji paprašė Vyriausybės priimti nutarimą, kuriuo būtų pripažinta, kad pareiškėja atitinka nacionalinio saugumo interesus, ir nenustatyti Komisijos rekomenduojamų sąlygų. Vyriausybei nepriėmus jokio nutarimo, pareiškėja kreipėsi į administracinį teismą.
1.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą dėl Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo Vyriausybei priimti sprendimą dėl pareiškėjos atitikties nacionalinio saugumo interesams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. neskundžiama nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.
2. Pareiškėjos prašymas grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys laikomos nepašalinamomis. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 punktą, investuotojas laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis.
Pareiškėjos teigimu, pagal Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį, sistemiškai aiškinamą kartu su 11 straipsnio 2 punktu, investuotojas, kartą pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto pagrindu, visam laikui laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų neatsižvelgiant į jokias faktines aplinkybes ir nenumatant jokių šios nuostatos netaikymo sąlygų, net jeigu nustatyti rizikos veiksniai būtų seniai išnykę. Pareiškėja nurodo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neleidžia pakeisti neigiamo jos vertinimo nacionalinio saugumo požiūriu, net jeigu ateityje pareiškėja visiškai suderintų savo elgesį su teisės aktų reikalavimais.
Pasak pareiškėjos, kadangi jos veikla vykdoma tik strategiškai svarbiame transporto sektoriuje, ji, siekdama investuoti, pagal Įstatymą beveik visada privalo gauti sprendimą dėl jos pripažinimo atitinkančia nacionalinio saugumo interesus. Todėl, pareiškėjos teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį pripažįstant investuotoją neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto pagrindu nustatytos aplinkybės laikomos nepašalinamomis, itin reikšmingai ir negrįžtamai apribojamos tokio investuotojo ūkinės veiklos ir verslo plėtros galimybės.
2.2. Savo poziciją pareiškėja grindžia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad, atsižvelgiant į ūkinės veiklos specifiką, tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, tačiau tokios išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą. Pareiškėjos nuomone, toks Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje nustatytas neterminuotas ribojimas yra neproporcingas, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Suinteresuoto asmens atstovų argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Seimo nario Kazio Starkevičiaus, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus vyresniojo patarėjo Edvino Mušinskio, šio departamento Privatinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo Dainiaus Zebleckio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad nacionalinio saugumo interesų užtikrinimas yra viena esminių normalaus valstybės funkcionavimo prielaidų. Ypatingą jų reikšmę tinkamam visos valstybės funkcionavimui atskleidžia Įstatyme vartojami žodžiai „gyvybiniai ir pirmaeiliai“, kurie iš esmės reiškia, kad užtikrinti tokius interesus yra svarbiausias valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas.
Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, būtent siekis apsaugoti ypatingos svarbos ir konstitucinės reikšmės nacionalinio saugumo interesus suteikia valstybei teisę įstatymuose nustatyti išskirtinius ir itin griežtus reikalavimus investuotojams, siekiantiems įgyti Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytus civilinių teisių objektus ar įgyvendinti kitas Įstatymo nustatytas teises. Šie reikalavimai turi padėti apsisaugoti nuo bet kokių galimų grėsmių ir užtikrinti maksimalų investuotojų patikimumą, t. y. garantuoti, kad jais būtų tik tokie asmenys, kurių reputacija nekeltų jokių neaiškumų dėl jų veiklos teisėtumo.
3.2. Suinteresuoto asmens atstovai, remdamiesi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, teigia, kad Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys (t. y. investuotojo turimi ar praeityje turėti didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis) laikomos nepašalinamomis, yra pagrįstas, nes juo siekiama iš anksto užkirsti kelią grėsmėms valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, kylančioms dėl asmenų pažeidžiamumo, susijusio su jų turimais ar praeityje turėtais didinančiais riziką ar keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui ryšiais su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis.
Suinteresuoto asmens atstovų manymu, asmenų turimi ar praeityje turėti didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis iš esmės negali išnykti ar pasikeisti, nes tiek esamas, tiek buvęs ryšys su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, turi būti laikomas nuolat aktualiu. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, net ir konstatavus, kad toks ryšys buvo tik praeityje, visuomet išlieka reali, objektyviai egzistuojanti grėsmė, jog asmuo, įgijęs teisinį statusą, esą jis nekelia rizikos nacionalinio saugumo interesams arba atitinka nacionalinio saugumo interesus, sukels užsienio valstybių institucijų ar tų valstybių fizinių arba juridinių asmenų interesą vėl atnaujinti ryšius, keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui.
Taigi, suinteresuoto asmens atstovų teigimu, Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip įgyvendinantis iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančią įstatymų leidėjo pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, nustatant specialius reikalavimus (sąlygas) ūkinei veiklai, kad būtų išvengta grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui, ir kaip neprieštaraujantis Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
Byloje gauta medžiaga
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos pirmininko Rolando Kriščiūno rašytinė nuomonė.
4.1. Nuomonėje pažymėta, kad Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies formuluotė, jog Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys laikomos nepašalinamomis, reiškia, kad rizikos ir grėsmės nacionaliniam saugumui visada bus laikomos išliekančiomis, jeigu, pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 punktą, asmuo turės riziką ar grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių, tačiau tokio asmens atžvilgiu gali būti priimami sprendimai, kuriais rizika nacionaliniam saugumui būtų valdoma per atitinkamas ribojimo priemones, t. y. rekomendacijas.
Nuomonėje nurodoma, kad Komisija, nustačiusi, jog asmuo neatitinka nacionalinio saugumo interesų pagal Įstatymo 11 straipsnyje nustatytus kriterijus (be kita ko, neatitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nustatyto kriterijaus dėl asmens turimų ar praeityje turėtų didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių), ir įvertinusi visas svarbias aplinkybes, turi teisę ne tik uždrausti investuoti ar sudaryti sandorį, bet ir, vadovaudamasi Įstatymo 12 straipsnio 12 dalimi, nustatyti tam tikras sąlygas, priemones ar rekomendacijas, kurių laikantis asmens planuojama atlikti investicija ar su juo sudarytas sandoris nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams. Nuomonėje atkreipiamas dėmesys, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nustatytas kriterijus apima skirtingo pobūdžio („turimi“ ar „praeityje turėti“) ir stiprumo („ryšiai, keliantys riziką nacionaliniam saugumui“ ar „ryšiai, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui“) ryšius, taigi tik konkrečios faktinės aplinkybės nulemia tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones, t. y. veiklos uždraudimą arba veiklos leidimą taikant tam tikras ribojimo priemones.
4.2. Nuomonėje taip pat pažymėta, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies formuluotę draudžiama priimti sprendimą, kuriuo būtų konstatuojama, kad investuotojas atitinka nacionalinio saugumo interesus, tačiau nedraudžiama priimti rekomendacijų, kurias įgyvendinant investuotojas (ar sandoris) būtų laikomas nekeliančiu rizikos nacionaliniam saugumui. Jeigu priimamas sprendimas su rekomendacijomis dėl privalomų reikalavimų ar sąlygų, kurių laikantis investuotojo planuojama investicija nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams, tai nereiškia, kad pats investuotojas yra laikomas atitinkančiu nacionalinio saugumo interesus (nėra tapatu tam).
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
6. Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymą, kuris ne kartą buvo keičiamas ir papildomas, inter alia Seimo 2018 m. sausio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo Nr. IX-1132 pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 2018 m. kovo 1 d. (2 straipsnis); šiuo įstatymu Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas išdėstytas nauja redakcija (1 straipsnis), inter alia pakeistas jo pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu.
7. Pagal Įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo tikslas ir taikymas“ 1 dalį, šio įstatymo tikslas – užtikrinti, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs objektai (įmonės, įrenginiai ir turtas bei ūkio sektoriai) ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, įrenginių ir turto apsaugos zonose esantis turtas ir teritorija būtų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, ir šalinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sąlygas, o pagal Įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 7 dalį, nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai, kaip jie suprantami Nacionalinio saugumo strategijoje, transeuropinės infrastruktūros plėtra bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinti esminiai visuomenės interesai, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą ir kita.
Taigi, pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 7 dalį, šio įstatymo paskirtis – apsaugoti nacionalinio saugumo, inter alia valstybės ir visuomenės saugumo, interesus užtikrinant nacionaliniam saugumui svarbių objektų, inter alia ūkio sektorių ir įmonių, apsaugą nuo visų rizikos veiksnių, galinčių kelti grėsmę valstybės gyvybiniams ir pirmaeiliams nacionalinio saugumo interesams, transeuropinės infrastruktūros plėtrai bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintiems esminiams visuomenės interesams, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą.
8. Įstatymo 12 straipsnio „Investuotojų atitikties nacionalinio saugumo interesams patikra ir sprendimų dėl nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės reorganizavimo, pertvarkymo, likvidavimo ar turto, nurodyto nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės saugumo plane, priėmimas“ 15 dalyje, kurios konstitucingumas tiek, kiek nurodyta pareiškėjos, ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Šio įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys laikomos nepašalinamomis.“
Taigi Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje yra įtvirtinta norma, nukreipianti į Įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 punktus.
Kaip minėta, pareiškėja ginčija Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek pagal ją nepašalinamomis laikomos šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys.
Vadinasi, Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies nuostatos aiškintinos kartu su šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkto nuostatomis, atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą šio įstatymo paskirtį.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 4 d. nutarime, kuriame vertinta kai kurių Įstatymo nuostatų atitiktis Konstitucijai, aiškindamas Įstatymo 11 straipsnio „Investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijai“ nuostatas, yra pažymėjęs, jog, atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą šio įstatymo paskirtį apsaugoti nacionalinio saugumo, inter alia valstybės ir visuomenės saugumo, interesus, užtikrinant nacionaliniam saugumui svarbių objektų, inter alia ūkio sektorių ir įmonių, apsaugą nuo visų rizikos veiksnių, galinčių kelti grėsmę valstybės gyvybiniams ir pirmaeiliams nacionalinio saugumo interesams, transeuropinės infrastruktūros plėtrai bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintiems esminiams visuomenės interesams, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą, Įstatymo 11 straipsnio 1–9 punktuose nustatyti kriterijai, pagal kuriuos vertinama investuotojo atitiktis nacionalinio saugumo interesams. Minėtame nutarime pažymėta ir tai, kad pagal Įstatymo 11 straipsnį, aiškinamą kartu su Įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsnio 1, 7 dalimis, investuotojas gali būti laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu jis pats arba jį kontroliuojantys asmenys įvertinami kaip atitinkantys bent vieną iš Įstatymo 11 straipsnio 1–9 punktuose nustatytų kriterijų.
8.1. Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nustatyta:
2) jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis;
<...>“
Taigi, atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą šio įstatymo paskirtį apsaugoti nacionalinio saugumo, inter alia valstybės ir visuomenės saugumo, interesus, užtikrinant nacionaliniam saugumui svarbių objektų, inter alia ūkio sektorių ir įmonių, apsaugą nuo visų rizikos veiksnių, galinčių kelti grėsmę valstybės gyvybiniams ir pirmaeiliams nacionalinio saugumo interesams, transeuropinės infrastruktūros plėtrai bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintiems esminiams visuomenės interesams, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą, Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte yra nustatytas kriterijus (nurodyta grėsmę nacionalinio saugumo interesams kelianti priežastis), pagal kurį vertinama investuotojo atitiktis nacionalinio saugumo interesams, t. y. vertinama, ar investuotojas kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis.
Pagal ginčijamą Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys, t. y. investuotojo kreipimosi į Komisiją metu turimi ar praeityje turėti didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, laikomos nepašalinamomis.
8.2. Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies nuostata, pagal kurią nurodyti investuotojo ryšiai laikomi nepašalinamomis grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančiomis priežastimis, aiškintina sistemiškai kartu su kitomis šio straipsnio nuostatomis.
Pagal Įstatymo 12 straipsnyje, kuriame, be kita ko, reglamentuojama investuotojų atitikties nacionalinio saugumo interesams patikra, nustatytą teisinį reguliavimą:
– Komisija vertina investuotojo atitiktį, be kita ko, šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems kriterijams (10 dalis);
– nustačiusi, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, Komisija gali pateikti rekomendacijas dėl investavimo visiško ar dalinio draudimo, nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų, kurių laikantis tokia investicija nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams (12 dalis);
– remdamasi šio straipsnio 12 dalyje nurodyta Komisijos išvada ir rekomendacijomis, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams ir, jeigu būtina, dėl šio straipsnio 12 dalyje nurodyto investavimo visiško ar dalinio draudimo, nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų priima Vyriausybė (13 dalis);
– Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad investuotojo sandoriai ar veiksmai prieštarauja nacionalinio saugumo interesams ir kad investuotojas negali sudaryti tokių sandorių ir (ar) atlikti veiksmų, kol nebus pašalintos Vyriausybės sprendime nurodytos nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančios priežastys, jeigu tokios priežastys gali būti pašalintos, ir Vyriausybė, prieš tai gavusi naują šio straipsnio 12 dalyje nurodytą Komisijos išvadą ir rekomendacijas, nepriims naujo sprendimo, patvirtinančio investuotojo atitiktį nacionalinio saugumo interesams (14 dalis).
Taigi, pareiškėjos ginčijamą Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį sistemiškai aiškinant su šio straipsnio 10, 12, 13 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pažymėtina, jog net ir nustačius, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, nes kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis (t. y. atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nustatytą kriterijų), nepaisant to, kad tokie ryšiai pagal Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį laikomi nepašalinamomis grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančiomis priežastimis, Komisija, atsižvelgusi į investuotojo turimų ar praeityje turėtų ryšių pobūdį ir galimą įtaką nacionalinio saugumo interesams konkrečios planuojamos investicijos kontekste, konkrečiu atveju gali pateikti rekomendacijas dėl nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų, kurių laikantis investicija (jos dalis) nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams; remdamasi minėta Komisijos išvada, galutinį sprendimą, be kita ko, dėl nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų priima Vyriausybė.
Pagal Įstatymo 12 straipsnio 14 dalį, jeigu rekomendacijos dėl nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų, kurių laikantis investicija (jos dalis) nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams, nėra nustatomos, neatitinkantis nacionalinio saugumo interesų investuotojas negali sudaryti sandorių ir (ar) atlikti veiksmų, dėl kurių buvo atlikta investuotojų atitikties nacionalinio saugumo interesams patikra, kol nebus pašalintos Vyriausybės sprendime nurodytos nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančios priežastys.
Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies nuostata, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys, t. y. investuotojo kreipimosi į Komisiją metu turimi ar praeityje turėti didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, laikomos nepašalinamomis, negali būti aiškinama kaip nustatanti, kad asmeniui, turinčiam ar praeityje turėjusiam tokių ryšių, visais atvejais negali būti leidžiama investuoti.
9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2020 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr. IX-1132 1, 2, 4, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 19, 20 straipsnių, 1, 2, 3, 4 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 131, 171, 191 straipsniais ir 5 priedu įstatymą, kurio 5 straipsniu pakeitė Įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 11 straipsnį, o 6 straipsniu pakeitė Įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 12 straipsnį. Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal Įstatymo 5 priedą (2020 m. birželio 30 d. redakcija), šiuo įstatymu inter alia įgyvendinamas 2019 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/452, kuriuo nustatoma tiesioginių užsienio investicijų į Sąjungą tikrinimo sistema.
9.1. Įstatymo 11 straipsnyje (2020 m. birželio 30 d. redakcija), be kita ko, nustatyta:
„11 straipsnis. Investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijai
1. Investuotojas kelia riziką nacionalinio saugumo interesams arba neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu:
<...>
2) jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis;
2. Kai pagal šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose ir 10 punkte nurodytus kriterijus nustatoma, kad investuotojas kelia riziką nacionaliniam saugumui, yra pagrindas tokį investuotoją pripažinti keliančiu riziką nacionaliniam saugumui, o kai pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus nustatoma, kad investuotojas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, yra pagrindas tokį investuotoją pripažinti neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų.“
„Komisija, įvertinusi investuotojo atitiktį šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–5, 9 ir 10 punktuose nustatytiems kriterijams ir šio straipsnio 7 dalyje nurodytų institucijų pateiktas išvadas ir Ryšių palaikymo punkto pateiktą informaciją, ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo patikros pradėjimo dienos priima išvadą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams (toliau – Išvada), kurioje konstatuojama, kad investuotojas:
2) kelia riziką nacionalinio saugumo interesams – tokiu atveju nustatomos rekomendacijos, kurių laikantis jo ketinami sudaryti sandoriai ar ketinami vykdyti veiksmai nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui;
9.3. Įstatymo 12 straipsnio (2020 m. birželio 30 d. redakcija) 20 dalyje nustatyta: „Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytos riziką ir grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys laikomos nepašalinamomis.“
Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje buvęs nustatytas teisinis reguliavimas yra įtvirtintas Įstatymo 12 straipsnio (2020 m. birželio 30 d. redakcija) 20 dalyje.
9.4. Įstatymo 12 straipsnio (2020 m. birželio 30 d. redakcija) 20 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą sistemiškai aiškinant kartu su nustatytuoju Įstatymo 11 straipsnio (2020 m. birželio 30 d. redakcija) 1 dalies 2 punkte, šio straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio (2020 m. birželio 30 d. redakcija) 10 dalyje, pažymėtina, kad pagal jį, nustačius, jog investuotojas kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, nepaisant to, kad tokie ryšiai laikomi nepašalinamomis riziką ir grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančiomis priežastimis, toks investuotojas gali būti pripažintas keliančiu riziką nacionalinio saugumo interesams, tačiau jam gali būti leidžiama sudaryti sandorius ar atlikti kitus veiksmus, laikantis nustatytų rekomendacijų.
10. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu palyginus Įstatymo 12 straipsnio (2020 m. birželio 30 d. redakcija) 20 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju pareiškėjos ginčijamoje Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje, matyti, kad jis iš esmės nepakito – pagal Įstatymo 12 straipsnio (2020 m. birželio 30 d. redakcija) 20 dalyje nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, kaip ir pagal pareiškėjos ginčijamą Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, yra sudarytos galimybės įvertinti, kokią grėsmę nacionaliniam saugumui kelia investuotojo turimi ar praeityje turėti ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, inter alia į minėtų ryšių pobūdį, priimti sprendimą dėl galimos investicijos, be kita ko, leisti investuotojui investuoti laikantis nustatytų rekomendacijų, kurias įgyvendinant jo ketinami sudaryti sandoriai ar ketinami vykdyti veiksmai nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
11. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies atitiktis Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
12. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.
Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai).
13. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra glaudžiai susijęs ir su Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintomis konstitucinėmis vertybėmis, kuriomis grindžiamas šalies ūkis (inter alia 2008 m. gruodžio 4 d., 2015 m. spalio 29 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai).
Konstitucijos 46 straipsnyje yra nustatyta:
„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.
Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.
Valstybė gina vartotojo interesus.“
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – konstitucinį šalies ūkio pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. kovo 5 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2018 m. gegužės 24 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai).
13.1. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama asmens laisve ir teise turėti nuosavybę; ši sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. (inter alia 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai); asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2018 m. gegužės 24 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai); įstatymais nustatomi ūkinės veiklos apribojimai turi atitikti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą imperatyvą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (2017 m. gegužės 30 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai); valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės (inter alia 2015 m. sausio 15 d., 2018 m. gegužės 24 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai).
13.2. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių ir kitų valstybės institucijų pareigą, paisant Konstitucijos normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, nustatyti tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kuris tarnautų bendrai tautos gerovei (inter alia 2011 m. sausio 6 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai). Aiškindamas konstitucinę valstybės priedermę siekti bendros tautos gerovės, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog bendra tautos gerovė yra gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais (inter alia 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai); sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius (inter alia 1999 m. spalio 6 d., 2004 m. sausio 26 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai); tautos gerovė neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme (inter alia 1997 m. vasario 13 d., 2011 m. birželio 21 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai).
Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog ši gerovė nėra įmanoma be valstybės ir visuomenės saugumo, kurio užtikrinimas yra būtina prielaida siekti tautos gerovės; atsižvelgiant į tai, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybės ir visuomenės saugumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kurio privalu paisyti valstybei reguliuojant ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei (2021 m. kovo 4 d. nutarimas).
13.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai); tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama; minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (inter alia 2005 m. gruodžio 12 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, inter alia konstituciškai svarbiam tikslui užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą, turi nustatyti specialų teisinį reguliavimą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiems ūkio sektoriams (ūkinės veiklos subjektams ar objektams), inter alia specialius reikalavimus (sąlygas) ūkinei veiklai siekiant išvengti grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui; nustatant tokį teisinį reguliavimą gali būti numatyta asmenų, siekiančių vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, patikra pagal rizikos valstybės ir visuomenės saugumui vertinimo kriterijus, inter alia tokius, kurie leistų iš anksto užkirsti kelią grėsmėms valstybės ar visuomenės saugumui tam tikrame ūkio sektoriuje (2021 m. kovo 4 d. nutarimas).
13.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad asmens, siekiančio vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiame ūkio sektoriuje, ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje.
Taigi pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį reguliuojant ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymų leidėjas, siekdamas konstituciškai svarbių tikslų, inter alia užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą, bei nustatydamas specialų teisinį reguliavimą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiems ūkio sektoriams (ūkinės veiklos subjektams ar objektams), gali nustatyti sąlygą, kad asmenys, siekiantys vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, neturėtų grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Nustačius tokią sąlygą, atsižvelgiant, be kita ko, į konstitucinį proporcingumo principą, turi būti sudarytos galimybės įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į minėtų ryšių pobūdį, jų keliamą grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje bei kitas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.
III
Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 12 straipsnio 15 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas
14. Kaip minėta, pareiškėja prašo ištirti, ar Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Įstatymo 12 straipsnio 15 dalis tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys laikomos nepašalinamomis.
15. Pareiškėjos teigimu, pagal Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį, sistemiškai aiškinamą kartu su Įstatymo 11 straipsnio 2 punktu, investuotojas, kartą pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto pagrindu, visam laikui laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų neatsižvelgiant į jokias faktines aplinkybes ir nenumatant jokių šios nuostatos netaikymo sąlygų, net jeigu nustatyti rizikos veiksniai būtų seniai išnykę. Pasak pareiškėjos, ginčijamu teisiniu reguliavimu itin reikšmingai ir negrįžtamai apribojamos ūkinės veiklos ir verslo plėtros galimybės, be to, jos manymu, toks teisinis reguliavimas nėra proporcingas siekiamam tikslui ir apriboja ūkio subjektų teises daugiau, nei būtina.
16. Kaip minėta, pagal ginčijamą Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su Įstatymo 12 straipsnio 10, 12, 13 dalimis, net ir nustačius, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, nes kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis (t. y. atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nustatytą kriterijų), nepaisant to, kad tokie ryšiai pagal Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį laikomi nepašalinamomis grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančiomis priežastimis, Komisija, atsižvelgusi į investuotojo turimų ar praeityje turėtų ryšių pobūdį ir galimą įtaką nacionalinio saugumo interesams konkrečios planuojamos investicijos kontekste, konkrečiu atveju gali pateikti rekomendacijas dėl nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų, kurių laikantis investicija (jos dalis) nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams; remdamasi minėta Komisijos išvada, galutinį sprendimą, be kita ko, dėl nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų priima Vyriausybė.
Minėta ir tai, kad Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies nuostata, jog šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys, t. y. investuotojo kreipimosi į Komisiją metu turimi ar praeityje turėti didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, laikomos nepašalinamomis, negali būti aiškinama kaip nustatanti, kad asmeniui, turinčiam tokių ryšių, visais atvejais negali būti leidžiama investuoti.
17. Sprendžiant dėl Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį reguliuojant ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymų leidėjas, siekdamas konstituciškai svarbių tikslų, inter alia užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą, bei nustatydamas specialų teisinį reguliavimą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiems ūkio sektoriams (ūkinės veiklos subjektams ar objektams), gali nustatyti sąlygą, kad asmenys, siekiantys vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, neturėtų grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Nustačius tokią sąlygą, atsižvelgiant, be kita ko, į konstitucinį proporcingumo principą, turi būti sudarytos galimybės įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į minėtų ryšių pobūdį, jų keliamą grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje bei kitas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.
17.1. Taigi pagal ginčijamą Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį laikomas nepašalinama grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte įtvirtintas asmenų (t. y. investuotojų), siekiančių vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose (įmonėse), atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijus – investuotojo kreipimosi į Komisiją metu turimi ar praeityje turėti didinantys riziką ar keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis – nustatytas siekiant konstituciškai svarbaus tikslo apsaugoti valstybės ir visuomenės saugumo interesus reguliuojant ūkinę veiklą, t. y. sudaryti prielaidas užkirsti kelią galimoms grėsmėms valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, kylančioms dėl asmenų pažeidžiamumo, susijusio su jų turimais ar turėtais ryšiais.
Tačiau, nors, pagal ginčijamą Įstatymo 12 straipsnio 15 dalį, tokie ryšiai, kaip minėta, laikomi nepašalinamomis grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančiomis priežastimis, t. y. grėsmės nacionaliniam saugumui visada bus laikomos išliekančiomis, jeigu, pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 punktą, asmuo turi ar praeityje turėjo riziką ar grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančių ryšių, ginčijamoje nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, sistemiškai aiškinamas su kitomis šio įstatymo nuostatomis (inter alia Įstatymo 12 straipsnio 12 dalimi), nepaneigia galimybės įvertinti individualią kiekvieno investuotojo situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, konkrečiu atveju atitinkamai individualizuoti jam taikytinas ribojančias jo teises priemones, inter alia, įvertinus investuotojo turimų ar praeityje turėtų ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis pobūdį ir galimą įtaką nacionalinio saugumo interesams konkrečios planuojamos investicijos kontekste, pateikti rekomendacijas dėl nustatytinų privalomų reikalavimų ar sąlygų, kurių laikantis investicija (jos dalis) galėtų būti vykdoma ir nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams. Taigi ir tokiam investuotojui gali būti leidžiama investuoti, valdant minėtas rizikas ir įvertinus grėsmes konkrečiu atveju.
17.2. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos ginčijamu aspektu Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, aiškinamas kartu su kitomis šio įstatymo nuostatomis (inter alia su Įstatymo 12 straipsnio 12 dalimi), vertintinas kaip sudarantis prielaidas pažeisti Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, iš konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kylantį reikalavimą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų galimybes įvertinti individualią kiekvieno asmens (investuotojo) situaciją ir, atsižvelgiant į jo turimų ar turėtų ryšių su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis pobūdį, jų keliamą grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje bei kitas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.
18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 12 straipsnio 15 dalis tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys laikomos nepašalinamomis, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija, TAR, 2018-01-23, Nr. 1004, identifikacinis kodas 2018-01004) 12 straipsnio 15 dalis tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys laikomos nepašalinamomis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.