LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS

IR

MAROKO KARALYSTĖS VYRIAUSYBĖS

SUTARTIS

DĖL PAJAMŲ DVIGUBO APMOKESTINIMO IŠVENGIMO

IR MOKESČIŲ SLĖPIMO PREVENCIJOS

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Maroko Karalystės Vyriausybė,

norėdamos sudaryti Sutartį dėl pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos,

susitarė:

1 straipsnis

Asmenys, kuriems taikoma sutartis

Ši Sutartis taikoma asmenims, kurie yra vienos ar abiejų Susitariančiųjų Valstybių rezidentai.

2 straipsnis

Mokesčiai, kuriems taikoma sutartis

1.         Ši Sutartis taikoma pajamų mokesčiams, kuriuos renka Susitariančioji Valstybė ar jos politiniai padaliniai arba vietos valdžia, nesvarbu, kokiu būdu jie imami.

2.         Pajamų mokesčiais laikomi visi mokesčiai, kurie renkami nuo visų pajamų arba nuo pajamų dalies, įskaitant mokesčius nuo turto vertės padidėjimo pajamų, gaunamų iš kilnojamojo arba nekilnojamojo turto perleidimo, taip pat mokesčiai nuo kapitalo vertės padidėjimo.

3.         Šiuo metu galiojantys mokesčiai, kuriems taikoma šį Sutartis, yra visų pirma šie:

a)         Lietuvoje:

i)          pelno mokestis;

ii)         pajamų mokestis;

(toliau – Lietuvos mokestis).

b)         Maroke:

i)          pajamų mokestis;

ii)        įmonių pelno mokestis;

(toliau – Maroko mokestis).

4.       Ši Sutartis taip pat taikoma bet kokiems vienodiems arba iš esmės panašiems mokesčiams, pradėtiems rinkti po Sutarties pasirašymo datos papildomai ar vietoj esamų mokesčių. Susitariančiųjų Valstybių kompetentingos institucijos praneša viena kitai apie bet kokius reikšmingus mokesčių įstatymų pakeitimus.

3 straipsnis

Bendrosios apibrėžtys

1.         Taikant šią Sutartį, jei pagal kontekstą nereikalaujama kitaip:

a)         sąvokos „Susitariančioji Valstybė“ ir „kita Susitariančioji Valstybė“– Lietuva arba Marokas, kaip reikalaujama pagal kontekstą;

b)         sąvoka „Lietuva“ – Lietuvos Respublika, o vartojant geografine prasme – jos teritoriniam suverenitetui pavaldi teritorija ir kitos teritorijos, kuriose pagal tarptautinę teisę Lietuvos Respublika gali naudotis savo suvereniomis teisėmis ar jurisdikcija;

c)         sąvoka „Marokas“ – Maroko Karalystė, o vartojant geografine prasme sąvoka „Marokas“ apima:

i)          Maroko Karalystės teritoriją, jos teritorinę jūrą ir

ii)         teritoriją, esančią už teritorinės jūros, įskaitant jūros dugną ir jo podirvį (žemyninį šelfą), ir išskirtinę ekonominę zoną, kurioje Marokas įgyvendina savo suverenias teises ir jurisdikciją, siekdamas žvalgyti ar naudoti tų teritorijų gamtos išteklius pagal savo nacionalinę teisę ir tarptautinę teisę;

d)         sąvoka „asmuo“ apima fizinį asmenį, bendrovę ir bet kurią kitą asmenų organizaciją;

e)         sąvoka „bendrovė“ – bet kuri korporacinė organizacija ar bet kuris subjektas, kuris mokestiniais tikslais laikomas korporacine organizacija;

f)         sąvokos „Susitariančiosios Valstybės įmonė“ ir „kitos Susitariančiosios Valstybės įmonė“ – atitinkamai įmonė, kurią organizuoja Susitariančiosios Valstybės rezidentas, ir įmonė, kurią organizuoja kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentas;

g)         sąvoka ,,tarptautinis vežimas“ – tai bet koks vežimas laivu ar orlaiviu, kurį vykdo Susitariančiosios Valstybės įmonė, išskyrus atvejus, kai laivas ar orlaivis kursuoja tik tarp vietovių, esančių kitoje Susitariančiojoje Valstybėje;

h)         sąvoka „kompetentinga institucija“:

i)          Lietuvoje – finansų ministras ar jo įgaliotas atstovas;

ii)         Maroke – finansų ministras ar jo įgaliotas atstovas;

i)       sąvoka „nacionalinis subjektas“:

i)          bet kuris Susitariančiosios Valstybės pilietybę turintis asmuo;

ii)        bet kuris juridinis asmuo, bendrija ar asociacija, tokį statusą įgiję pagal galiojančius Susitariančiosios Valstybės įstatymus.

2.         Susitariančiajai Valstybei kuriuo nors metu taikant šią Sutartį, bet kuri joje neapibrėžta sąvoka, jei pagal kontekstą nereikalaujama kitaip, turi tokią reikšmę, kokią ji tuo metu turi pagal tos Valstybės įstatymus mokesčių, kuriems taikoma ši Sutartis, atžvilgiu; bet kokia sąvokos reikšmė pagal taikomus tos Valstybės mokesčių įstatymus turi viršenybę prieš kituose tos Valstybės įstatymuose pateiktą tos sąvokos apibrėžtį.

4 straipsnis

Rezidentas

1.         Šioje Sutartyje sąvoka ,,Susitariančiosios Valstybės rezidentas“ – bet kuris asmuo, kuriam pagal tos Valstybės įstatymus nuolatinės gyvenamosios vietos, buvimo vietos, įmonės registravimo vietos, vadovybės buvimo vietos arba kuriuo nors kitu panašiu pagrindu joje nustatyta prievolė mokėti mokestį; sąvoka taip pat apima tą Valstybę ir bet kurį jos politinį padalinį arba vietos valdžią. Tačiau ši sąvoka neapima asmens, kuriam toje Valstybėje nustatyta prievolė mokėti mokestį tik todėl, kad toje Valstybėje jis turi pajamų šaltinį.

2.         Jei pagal 1 dalies nuostatas asmuo yra abiejų Susitariančiųjų Valstybių rezidentas, jo statusas nustatomas taip:

a)         jis laikomas rezidentu tik tos Valstybės, kurioje jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą; jei jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą abiejose Valstybėse, jis laikomas rezidentu tik tos Valstybės, su kuria jo asmeniniai ir ekonominiai ryšiai yra glaudesni (gyvybinių interesų centras);

b)         jei negalima nustatyti, kurioje Valstybėje yra jo gyvybinių interesų centras, arba jei nė vienoje iš Valstybių jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, jis laikomas rezidentu tik tos Valstybės, kurioje jis paprastai gyvena;

c)         jei jis paprastai gyvena abiejose Valstybėse arba negyvena nė vienoje iš jų, jis laikomas rezidentu tik tos Valstybės, kurios nacionalinis subjektas jis yra;

d)         jei jis yra abiejų Valstybių arba nėra nė vienos jų nacionalinis subjektas, Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys klausimą sprendžia abipusiu susitarimu.

3.         Jei pagal 1 dalies nuostatas asmuo, išskyrus fizinį asmenį, yra abiejų Susitariančiųjų Valstybių rezidentas, Susitariančiųjų Valstybių kompetentingos institucijos stengiasi šį klausimą išspręsti abipusiu susitarimu. Jei tokio susitarimo nėra, šios Sutarties tikslais asmuo negali naudotis jokiomis šioje Sutartyje nustatytomis lengvatomis.

5 straipsnis

Nuolatinė buveinė

1.         Šioje Sutartyje sąvoka ,,nuolatinė buveinė“ – nuolatinė ūkinės komercinės veiklos vieta, per kurią vykdoma visa įmonės ūkinė komercinė veikla arba jos dalis.

2.         Sąvoka „nuolatinė buveinė“ pirmiausia apima:

a)         vadovybės buvimo vietą;

b)         filialą;

c)         įstaigą (biurą);

d)         gamyklą;

e)         dirbtuvę;

f)         kasyklą, naftos arba dujų gręžinį, karjerą arba bet kokią kitą gamtos išteklių gavybos vietą; ir

g)         parduotuvę ar patalpas, kurios naudojamos kaip prekybos vieta.

3.         Sąvoka „nuolatinė buveinė“ taip pat apima:

a)         statybos aikštelę, statybos, įrengimo ar surinkimo objektą, bet tik tada, kai tokia aikštelė ar objektas veikia ilgesnį kaip šešių mėnesių laikotarpį;

b)         paslaugų teikimą, įskaitant konsultavimo paslaugas, kurias teikia įmonės tam pasamdyti darbuotojai arba kitas personalas, bet tik tada, jei tokia veikla (tam pačiam ar susijusiam objektui) Susitariančiosios Valstybės teritorijoje vykdoma laikotarpiu ar laikotarpiais, kurie ištisai arba su pertraukomis per bet kurį dvylikos mėnesių laikotarpį trunka iš viso daugiau kaip tris mėnesius;

c)         Susitariančiojoje Valstybėje vykdomą veiklą, susijusią su tos Valstybės teritorijoje esančios jūros dugno, podirvio ir jų gamtos išteklių žvalgymu bei naudojimu.

4.         Neatsižvelgiant į ankstesnes šio straipsnio nuostatas, laikoma, kad sąvoka „nuolatinė buveinė“ neapima:

a)         patalpų, kurios skirtos tik sandėliuoti, eksponuoti arba pristatyti įmonei priklausančius gaminius ar prekes, naudojimo;

b)         įmonei priklausančių gaminių ar prekių atsargų, skirtų tik sandėliuoti, eksponuoti arba pristatyti, laikymo;

c)         įmonei priklausančių gaminių arba prekių atsargų, skirtų tik perdirbti kitoje įmonėje, laikymo;

d)         nuolatinės ūkinės komercinės veiklos vietos, naudojamos tik įmonei reikalingiems gaminiams arba prekėms įsigyti ar jai reikalingai informacijai rinkti, laikymo;

e)         nuolatinės ūkinės komercinės veiklos vietos, naudojamos tik bet kurio kito parengiamojo arba pagalbinio pobūdžio įmonei skirtai veiklai vykdyti, laikymo;

f)         nuolatinės ūkinės komercinės veiklos vietos, naudojamos tik bet kuriam šios dalies a–e punktuose išvardytos veiklos deriniui, laikymo, jei visa tokios ūkinės komercinės veiklos vietos veikla, kuriai sąlygas sudaro toks derinys, yra parengiamojo arba pagalbinio pobūdžio.

5.         Neatsižvelgiant į 1 ir 2 dalių nuostatas, kai asmuo, išskyrus tokį, kuris turi nepriklausomo agento statusą ir kuriam taikoma 6 dalis, veikia įmonės vardu ir paprastai turi įgaliojimus Susitariančiojoje Valstybėje sudaryti sutartis įmonės vardu, laikoma, kad ta įmonė turi nuolatinę buveinę toje Valstybėje bet kuriai veiklai, kurią toks asmuo atlieka tai įmonei, jei tokio asmens veikla neapsiriboja 4 dalyje nurodyta veikla, kurią vykdant per nuolatinę ūkinės komercinės veiklos vietą, pagal tos dalies nuostatas ši nuolatinė ūkinės komercinės veiklos vieta netampa nuolatine buveine.

6.         Nelaikoma, kad įmonė Susitariančiojoje Valstybėje turi nuolatinę buveinę, jei ji toje Valstybėje vykdo ūkinę komercinę veiklą per brokerį, komisionierių arba bet kurį kitą nepriklausomo agento statusą turintį agentą, jei tokia šių asmenų veikla yra jų įprastinė ūkinė komercinė veikla. Tačiau kai toks agentas veikia vien tik arba beveik vien tik tos įmonės vardu ir kai agento ir įmonės tarpusavio komercinių ir finansinių santykių srityje sudaromos arba nustatomos sąlygos, besiskiriančios nuo sąlygų, kurios būtų tarp nepriklausomų įmonių, pagal šią dalį jis nebus laikomas nepriklausomą statusą turinčiu agentu.

7.         Tai, kad bendrovė, Susitariančiosios Valstybės rezidentė, kontroliuoja arba yra kontroliuojama kitos bendrovės, kuri yra kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentė arba kuri vykdo ūkinę komercinę veiklą (per nuolatinę buveinę arba kitaip) toje kitoje Valstybėje, savaime dar nereiškia, kad viena šių bendrovių yra kitos nuolatinė buveinė.

6 straipsnis

Pajamos iš nekilnojamojo turto

1.         Pajamos, kurias Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna iš kitoje Susitariančiojoje Valstybėje esančio nekilnojamojo turto (įskaitant pajamas iš žemės arba miškų ūkio), gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje.

2.         Sąvoka ,,nekilnojamasis turtas“ turi tokią reikšmę, kokią ji turi pagal tos Susitariančiosios Valstybės, kurioje minimas nekilnojamasis turtas yra, nacionalinę teisę. Ši sąvoka bet kuriuo atveju taikytina turtui, papildančiam nekilnojamąjį turtą, gyvuliams ir žemės bei miško ūkyje naudojamai įrangai, teisėms, kurioms taikomos įstatymų, kuriais reglamentuojamos nuosavybės teisės į žemę, nuostatos, bet kokiam opcionui arba panašiai teisei įsigyti nekilnojamąjį turtą, nekilnojamojo turto uzufruktui ir teisėms į kintamas arba pastovias išmokas kaip atlyginimą už mineralinių telkinių, šaltinių ir kitų gamtos išteklių eksploatavimą ar teisę juos eksploatuoti, teisėms į aktyvus, sukurtus žvalgant ir eksploatuojant jūros dugną ir podirvį, taip pat jų gamtos išteklius, įskaitant teises į tokių aktyvų dalį arba į iš jų gaunamą naudą. Laivai, valtys ir orlaiviai nelaikomi nekilnojamuoju turtu.

3.         1 dalies nuostatos taikomos pajamoms, gaunamoms tiesiogiai naudojant, nuomojant arba bet kuriuo kitu būdu naudojant nekilnojamąjį turtą.

4.         1 ir 3 dalių nuostatos taip pat taikomos pajamoms, gaunamoms iš įmonės nekilnojamojo turto, ir pajamoms, gaunamoms iš nekilnojamojo turto, naudojamo savarankiškoms individualioms paslaugoms teikti.

5.         Kai bendrovės akcijų nuosavybė arba kitos korporacinės teisės suteikia teisę tokių akcijų arba bendrovės korporacinių teisių savininkui naudotis bendrovės turimu nekilnojamuoju turtu, tai pajamos, gaunamos tiesiogiai naudojant, nuomojant ar kokiu kitu būdu naudojantis tokia teise, gali būti apmokestinamos toje Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje tas nekilnojamasis turtas yra.

7 straipsnis

Ūkinės komercinės veiklos pelnas

1.         Susitariančiosios Valstybės įmonės pelnas apmokestinamas tik toje Valstybėje, jei įmonė nevykdo ūkinės komercinės veiklos kitoje Susitariančiojoje Valstybėje per ten esančią nuolatinę buveinę. Jei įmonė ūkinę komercinę veiklą vykdo minėtu būdu, įmonės pelnas gali būti apmokestinamas kitoje Valstybėje, bet tik tiek, kiek jo priskiriama tai nuolatinei buveinei. Tačiau pelnas, gautas pardavus gaminius arba prekes, kurie yra tokie pat arba panašūs į per tą nuolatinę buveinę parduodamus gaminius ar prekes, arba besiverčiant kita tokia pat arba panašia ūkine komercine veikla, kuria verčiamasi per nuolatinė buveinę, gali būti laikomas priskirtinu tai nuolatinei buveinei, jei nustatoma, kad toks pardavimas arba veikla buvo vykdomi tokiu būdu, kuriuo siekiama išvengti apmokestinimo Valstybėje, kurioje yra nuolatinė buveinė.

2.         Atsižvelgiant į 3 dalies nuostatas, kai Susitariančiosios Valstybės įmonė vykdo ūkinę komercinę veiklą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje per ten esančią nuolatinę buveinę, kiekvienoje Susitariančiojoje Valstybėje tai nuolatinei buveinei priskiriamas toks pelnas, kokį ji galėtų gauti, jei būtų atskira ir savarankiška įmonė, besiverčianti tokia pat arba panašia veikla tokiomis pat arba panašiomis sąlygomis, ir veiktų visiškai nepriklausomai nuo įmonės, kurios nuolatinė buveinė ji yra.

3.         Nustatant nuolatinės buveinės pelną, leidžiama atskaityti su nuolatine buveine susijusias išlaidas, įskaitant valdymo ir bendras administravimo išlaidas, turėtas toje Valstybėje, kurioje nuolatinė buveinė yra, arba kitur. Išlaidos, kurias Susitariančioji Valstybė leidžia atskaityti, apima tik tas išlaidas, kurios atskaitomos remiantis tos Valstybės nacionalinės teisės aktais.

4.         Jei Susitariančiojoje Valstybėje įprasta nustatyti nuolatinei buveinei priskiriamą pelną proporcingai paskirstant visą įmonės pelną įvairiems jos padaliniams, 2 dalies nuostatomis neužkertamas kelias tai Susitariančiajai Valstybei nustatyti apmokestinamąjį pelną tokiu įprastu proporcingo paskirstymo būdu; tačiau taikomas proporcingo paskirstymo metodas turi būti toks, kad jo rezultatai neprieštarautų šiame straipsnyje išdėstytiems principams.

5.         Nuolatinei buveinei nepriskiriamas joks pelnas, jei ta nuolatinė buveinė tik perka įmonei gaminius arba prekes.

6.         Taikant pirmesnes šio straipsnio dalis, nuolatinei buveinei priskiriamas pelnas kasmet nustatomas tuo pačiu metodu, jei neatsiranda svarios ir pakankamos priežasties daryti kitaip.

7.         Kai pelnas apima pajamas, kurios atskirai aptariamos kituose šios Sutarties straipsniuose, šio straipsnio nuostatos neturi įtakos kitų straipsnių nuostatoms.

8 straipsnis

Jūrų ir oro transportas

1.         Susitariančiosios Valstybės įmonės pelnas, gaunamas tarptautiniam vežimui naudojant laivus ar orlaivius, apmokestinamas tik toje Valstybėje.

2.         1 dalies nuostatos taip pat taikomos pelnui, gaunamam dalyvaujant susivienijime, bendroje ūkinėje komercinėje veikloje arba tarptautinės agentūros veikloje.

3.         Šiame straipsnyje Susitariančiosios Valstybės įmonės pelnas, gaunamas tarptautiniam vežimui naudojant laivus ar orlaivius, apima pelną, gaunamą naudojant ar nuomojant konteinerius, jei toks pelnas yra atsitiktinis pelno, kuriam taikomos 1 dalies nuostatos, atžvilgiu.

9 straipsnis

Susijusios įmonės

1.         Tuo atveju, kai:

a)         Susitariančiosios Valstybės įmonė tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja kitos Susitariančiosios Valstybės įmonės valdyme, dalyvauja vykdant jos kontrolę ar kapitale arba

b)         tie patys asmenys tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja vienos Susitariančiosios Valstybės įmonės ir kitos Susitariančiosios Valstybės įmonės valdyme, dalyvauja vykdant jų kontrolę arba kapitale,

ir kiekvienu atveju tų dviejų įmonių tarpusavio komercinių arba finansinių santykių srityje sudaromos arba nustatomos sąlygos, besiskiriančios nuo tų, kurios būtų tarp nepriklausomų įmonių, tada bet koks pelnas, kuris, jei nebūtų tokių sąlygų, būtų priskiriamas vienai iš tų įmonių, bet dėl tokių sąlygų jai nepriskiriamas, gali būti įskaičiuojamas į tos įmonės pelną ir atitinkamai apmokestinamas.

2.         Kai Susitariančioji Valstybė į tos Valstybės įmonės pelną įskaičiuoja – ir atitinkamai apmokestina – pelną, kuris buvo apmokestintas kaip kitos Susitariančiosios Valstybės įmonės pelnas toje kitoje Valstybėje, ir taip įskaičiuotas pelnas yra pelnas, kuris būtų priskirtas pirmiau minėtos Valstybės įmonei, jei tarp tų dviejų įmonių būtų sudarytos tokios sąlygos, kokios yra tarp nepriklausomų įmonių, tada ta kita Valstybė gali atitinkamai koreguoti joje renkamo tokio pelno mokesčio sumą, jei kita Susitariančioji Valstybė mano, kad toks koregavimas yra pagrįstas. Nustatant, kaip šią sumą reikia koreguoti, atsižvelgiama į kitas šios Sutarties nuostatas, o prireikus Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys konsultuojasi tarpusavyje.

10 straipsnis

Dividendai

1.         Dividendai, kuriuos bendrovė, Susitariančiosios Valstybės rezidentė, moka kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentui, gali būti apmokestinami toje kitoje Valstybėje.

2.         Tačiau tokie dividendai taip pat gali būti apmokestinami toje Susitariančiojoje Valstybėje, kurios rezidentė yra dividendus mokanti bendrovė, ir pagal tos Valstybės įstatymus, bet jei faktiškasis dividendų savininkas yra kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentas, taip renkamas mokestis negali būti didesnis kaip:

a)         5 procentai bendros dividendų sumos, jeigu faktiškasis savininkas yra bendrovė (išskyrus bendriją), kuri dividendus mokančioje bendrovėje tiesiogiai turi ne mažiau kaip 10 procentų kapitalo;

b)         10 procentų bendros dividendų sumos visais kitais atvejais.

Ši dalis neturi įtakos bendrovės pelno, iš kurio mokami dividendai, apmokestinimui.

3.         Šiame straipsnyje sąvoka „dividendai“ – tai pajamos iš akcijų, vadinamųjų jouissance akcijų ar jouissance teisių, kalnakasybos akcijų, steigėjų akcijų arba kitų dalyvavimo pelne teisių, kurios nėra skoliniai reikalavimai, taip pat pajamos iš kitų korporacinių teisių, kurios pagal Valstybės, kurios rezidentė yra pelną skirstanti bendrovė, įstatymus yra apmokestinamos kaip pajamos iš akcijų.

4.         1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos, jei faktiškasis dividendų savininkas, būdamas Susitariančiosios Valstybės rezidentas, vykdo ūkinę komercinę veiklą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, kurios rezidentė yra dividendus mokanti bendrovė, per joje esančią nuolatinę buveinę arba toje kitoje Valstybėje teikia savarankiškas individualias paslaugas iš joje esančios nuolatinės bazės, o kontroliavimas, už kurį mokami dividendai, yra veiksmingai susijęs su tokia nuolatine buveine arba nuolatine baze. Tokiu atveju taikomos atitinkamai 7 arba 14 straipsnio nuostatos.

5.         Kai bendrovė, kuri yra Susitariančiosios Valstybės rezidentė, gauna pelno arba pajamų iš kitos Susitariančiosios Valstybės, ta kita Valstybė negali apmokestinti bendrovės mokamų dividendų jokiu mokesčiu, išskyrus atvejus, kai tokie dividendai yra mokami tos kitos Valstybės rezidentui arba kai kontroliavimas, už kurį mokami dividendai, yra veiksmingai susijęs su toje kitoje Valstybėje esančia nuolatine buveine arba nuolatine baze; taip pat negali apmokestinti bendrovės nepaskirstyto pelno mokesčiu, taikomu bendrovės nepaskirstytam pelnui, netgi tuo atveju, kai mokamus dividendus arba nepaskirstytą pelną, visus arba jų dalį, sudaro pelnas arba pajamos, susidarantys toje kitoje Valstybėje.

6.         Neatsižvelgiant į jokią kitą šios Sutarties nuostatą, kai bendrovė, kuri yra Susitariančiosios Valstybės rezidentė, turi nuolatinę buveinę kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, pagal 7 straipsnio 1 dalį apmokestinamam pelnui kitoje Valstybėje pagal jos mokestinius įstatymus gali būti taikomas išskaičiuojamasis pelno mokestis, kai pelnas pervedamas į pagrindinę buveinę, tačiau taip išskaičiuojamas mokestis neturi viršyti 5 proc. tokio pelno sumos, atskaičius iš jos toje kitoje Valstybėje tokiai pelno sumai taikomą įmonių pelno mokestį.

11 straipsnis

Palūkanos

1.         Palūkanos, susidarančios Susitariančiojoje Valstybėje ir mokamos kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentui, gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje.

2.         Vis dėlto tokios palūkanos taip pat gali būti apmokestinamos toje Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje jos susidaro, ir pagal tos Valstybės įstatymus, tačiau, jei faktiškasis palūkanų savininkas yra kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentas, taip renkamas mokestis negali būti didesnis kaip 10 procentų bendros palūkanų sumos.

3.         Neatsižvelgiant į 2 dalies nuostatas, Susitariančiojoje Valstybėje susidarančios palūkanos, kurias gauna ir kurių faktiškasis savininkas yra kitos Susitariančiosios Valstybės Vyriausybė, įskaitant jos politinius padalinius ir vietos valdžią, arba centrinis bankas, atleidžiamos nuo mokesčių pirmiau minėtoje Valstybėje.

4.         Šiame straipsnyje sąvoka „palūkanos“ – pajamos iš bet kokių skolinių reikalavimų, nesvarbu, ar jos užtikrintos įkeitimu, ar ne, ir ar jos suteikia teisę dalyvauti skolininko pelne, ar ne, visų pirma pajamos iš vyriausybės vertybinių popierių ir iš obligacijų arba skolinių įsipareigojimų, įskaitant su tokiais vertybiniais popieriais, obligacijomis arba skoliniais įsipareigojimais susijusias premijas ir laimėjimus. Sankcijos už pavėluotus mokėjimus pagal šį straipsnį nelaikomos palūkanomis.

5.         1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos, jei faktiškasis palūkanų savininkas, būdamas Susitariančiosios Valstybės rezidentas, vykdo ūkinę komercinę veiklą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje susidaro palūkanos, per joje esančią nuolatinę buveinę arba toje kitoje Valstybėje teikia savarankiškas individualias paslaugas iš joje esančios nuolatinės bazės, o skolinis reikalavimas, už kurį mokamos palūkanos, yra faktiškai susijęs su tokia nuolatine buveine arba nuolatine baze. Tokiu atveju taikomos atitinkamai 7 arba 14 straipsnio nuostatos.

6.         Laikoma, kad palūkanos susidaro Susitariančiojoje Valstybėje, kai jų mokėtojas yra tos Valstybės rezidentas. Tačiau kai palūkanas mokantis asmuo, nesvarbu, ar jis yra Susitariančiosios Valstybės rezidentas ar ne, turi Susitariančiojoje Valstybėje nuolatinę buveinę arba nuolatinę bazę, dėl kurių atsirado įsiskolinimas, už kurį mokamos palūkanos, ir tokios palūkanos priskiriamos tai nuolatinei buveinei arba nuolatinei bazei, tada laikoma, kad tokios palūkanos susidaro Valstybėje, kurioje toji nuolatinė buveinė arba nuolatinė bazė yra.

7.         Jei dėl ypatingų santykių tarp mokėtojo ir faktiškojo savininko arba tarp jų abiejų ir kokio nors kito asmens palūkanų suma, tenkanti skoliniam reikalavimui, už kurį jos mokamos, yra didesnė už sumą, dėl kurios mokėtojas ir faktiškasis savininkas būtų susitarę, jei tokių santykių nebūtų, tai šio straipsnio nuostatos taikomos tik pastarajai sumai. Tokiu atveju išmokų perviršis lieka apmokestinamas pagal kiekvienos Susitariančiosios Valstybės įstatymus, atsižvelgiant į kitas šios Sutarties nuostatas.

12 straipsnis

Honoraras

1.         Honoraras, susidarantis Susitariančiojoje Valstybėje ir mokamas kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentui, gali būti apmokestinamas toje kitoje Valstybėje.

2.         Tačiau toks honoraras taip pat gali būti apmokestinamas toje Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje jis susidaro, ir pagal tos Valstybės įstatymus, tačiau, jei faktiškasis honoraro savininkas yra kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentas, taip renkamas mokestis negali būti didesnis kaip 10 procentų bendros honoraro sumos.

3.         Šiame straipsnyje sąvoka „honoraras“ – tai bet kokia išmoka, gaunama kaip atlygis už naudojimąsi ar teisę naudotis literatūros, meno ar mokslo kūrinio, įskaitant kino filmus ir filmus ar įrašus juostose arba kitas vaizdo ir garso atkūrimo priemones radijo ar televizijos transliacijoms, patento, prekių ženklo, dizaino ar modelio, plano, slaptos formulės ar proceso autorių teisėmis, arba už perdavimą palydoviniu ryšiu, kabeliais, šviesolaidžiu ar taikant panašias technologijas, arba už naudojimąsi ar teisę naudotis pramonine, komercine ar moksline įranga, arba už informaciją apie pramoninę, komercinę ar mokslinę patirtį, taip pat už techninę pagalbą (technines paslaugas).

4.         1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos, jei faktiškasis honoraro savininkas, būdamas Susitariančiosios Valstybės rezidentas, vykdo ūkinę komercinę veiklą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje susidaro honoraras, per joje esančią nuolatinę buveinę arba toje kitoje Valstybėje teikia savarankiškas individualias paslaugas iš joje esančios nuolatinės bazės, o teisė ar turtas, už kuriuos mokamas honoraras, yra faktiškai susiję su tokia nuolatine buveine arba nuolatine baze. Tokiu atveju taikomos atitinkamai 7 arba 14 straipsnio nuostatos.

5.         Laikoma, kad honoraras susidaro Susitariančiojoje Valstybėje, kai jo mokėtojas yra tos Valstybės rezidentas. Tačiau kai honorarą mokantis asmuo, nesvarbu, ar jis yra Susitariančiosios Valstybės rezidentas ar ne, turi Susitariančiojoje Valstybėje nuolatinę buveinę arba nuolatinę bazę, dėl kurios atsirado įsipareigojimas mokėti honorarą, ir toks honoraras priskiriamas tai nuolatinei buveinei arba nuolatinei bazei, laikoma, kad toks honoraras susidaro Valstybėje, kurioje toji nuolatinė buveinė arba nuolatinė bazė yra.

6.         Jei dėl ypatingų santykių tarp mokėtojo ir faktiškojo savininko arba tarp jų abiejų ir kokio nors kito asmens honoraro suma, tenkanti naudojimui, teisei arba informacijai, už kuriuos jis mokamas, yra didesnė už sumą, dėl kurios mokėtojas ir faktiškasis savininkas būtų susitarę, jei tokių santykių nebūtų, šio straipsnio nuostatos taikomos tik pastarajai sumai. Tokiu atveju išmokų perviršis lieka apmokestinamas pagal kiekvienos Susitariančiosios Valstybės įstatymus, atsižvelgiant į kitas šios Sutarties nuostatas.

13 straipsnis

Kapitalo prieaugio pajamos

1.         Kapitalo prieaugio pajamos arba pajamos, kurias Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna iš 6 straipsnyje nurodyto ir kitoje Susitariančiojoje Valstybėje esančio nekilnojamojo turto perleidimo, gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje.

2.         Kapitalo prieaugio pajamos, gaunamos perleidus kilnojamąjį turtą, sudarantį nuolatinės buveinės, kurią Susitariančiosios Valstybės įmonė turi kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, ūkinei komercinei veiklai naudojamo turto dalį, arba kilnojamąjį turtą, priskiriamą nuolatinei bazei, kurią Susitariančiosios Valstybės rezidentas turi kitoje Susitariančiojoje Valstybėje savarankiškoms individualioms paslaugoms teikti, įskaitant tokias turto vertės padidėjimo pajamas, gaunamas perleidus tokią nuolatinę buveinę (atskirai arba kartu su visa įmone) arba tokią nuolatinę bazę, gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje.

3.         Kapitalo prieaugio pajamos, kurias Susitariančiosios Valstybės įmonė, tarptautiniam vežimui naudojanti laivus ar orlaivius, gauna iš tarptautiniam vežimui naudojamų laivų ar orlaivių perleidimo arba iš su tokių laivų ar orlaivių naudojimu susijusio kilnojamojo turto perleidimo, apmokestinamos tik toje Valstybėje.

4.         Kapitalo prieaugio pajamos, gaunamos perleidus įmonės, kurios turtą tiesiogiai ar netiesiogiai sudaro daugiausia Susitariančiojoje Valstybėje esantis nekilnojamasis turtas, akcijas, gali būti apmokestinamos toje Valstybėje.

5.         Kapitalo prieaugio pajamos, gaunamos iš bet kurio kito turto, išskyrus pirmiau pateiktose šio straipsnio dalyse nurodytą turtą, perleidimo, apmokestinamos tik toje Susitariančiojoje Valstybėje, kurios rezidentas yra turtą perleidęs asmuo.

14 straipsnis

Savarankiškos individualios paslaugos

1.         Pajamos, kurias fizinis asmuo, Susitariančiosios Valstybės rezidentas, gauna teikdamas profesines paslaugas arba vykdydamas kitokią savarankišką veiklą, apmokestinamos tik toje Valstybėje, jei jis neturi nuolatinės bazės, kurią gali reguliariai naudoti savo veiklai kitoje Susitariančiojoje Valstybėje. Jei fizinis asmuo turi nuolatinę bazę, tada pajamos gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje, tačiau tik tiek, kiek jų priskiriama tai nuolatinei bazei. Šiuo tikslu, jei fizinis asmuo, kuris yra Susitariančios Valstybės rezidentas, kitoje Susitariančiojoje Valstybėje bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu, prasidedančiu arba pasibaigiančiu tam tikrais mokestiniais metais, ištisai arba su pertraukomis išbūna ilgiau kaip 183 dienas, jis laikomas turinčiu nuolatinę bazę, kurią gali reguliariai naudoti savo veiklai toje kitoje Valstybėje ir pajamos, gaunamos iš minėtos toje kitoje Valstybėje vykdomos veiklos, priskiriamos tai nuolatinei bazei.

2.         Sąvoka „profesinės paslaugos“ pirmiausia apima savarankišką mokslinę, literatūrinę, meninę, auklėjamąją arba mokomąją veiklą, taip pat savarankišką gydytojų, teisininkų, inžinierių, architektų, odontologų ir buhalterių veiklą.

15 straipsnis

Su darbo santykiais susijusi veikla

1.      Atsižvelgiant į 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių nuostatas, alga, darbo užmokestis ir kiti panašūs atlyginimai, kuriuos Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna už samdomąjį darbą, apmokestinami tik toje Valstybėje, jeigu samdomasis darbas nėra atliekamas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje. Jei samdomasis darbas atliekamas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, už jį gaunamas atlyginimas gali būti apmokestinamas toje kitoje Valstybėje.

2.         Neatsižvelgiant į 1 dalies nuostatas, atlyginimas, kurį Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna už kitoje Susitariančiojoje Valstybėje atliekamą samdomąjį darbą, apmokestinamas tik pirmiau minėtoje Valstybėje, jei:

a)         gavėjas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu, prasidedančiu arba pasibaigiančiu tam tikrais mokestiniais metais, ištisai arba su pertraukomis išbūna ne ilgiau kaip 183 dienas;

b)         atlyginimą moka darbdavys, kuris nėra kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentas, arba atlyginimas mokamas jo vardu; ir

c)         atlyginimas nėra priskiriamas nuolatinei buveinei arba nuolatinei bazei, kurią darbdavys turi kitoje Susitariančiojoje Valstybėje.

3.         Neatsižvelgiant į pirmesnes šio straipsnio nuostatas, atlyginimas už samdomąjį darbą, atliekamą laive ar orlaivyje, kuriuos tarptautiniam vežimui naudoja Susitariančiosios Valstybės įmonė, gali būti apmokestinamas toje Valstybėje.

16 straipsnis

Direktorių atlyginimai

Direktorių atlyginimai ir kitos panašios išmokos, kurias Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna kaip bendrovės, kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentės, direktorių valdybos arba bet kokio kito panašaus jos organo narys, gali būti apmokestinami toje kitoje Valstybėje.

17 straipsnis

Menininkai ir sportininkai

1.         Neatsižvelgiant į 14 ir 15 straipsnių nuostatas, pajamos, kurias Susitariančiosios Valstybės rezidentas gauna kaip atlikėjas, pavyzdžiui, teatro, kino, radijo arba televizijos srities menininkas arba muzikantas, arba kaip sportininkas už tokią savo individualią veiklą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, gali būti apmokestinamos toje kitoje Valstybėje.

2.         Jei pajamos iš tokios individualios atlikėjo arba sportininko veiklos priskiriamos ne pačiam atlikėjui arba sportininkui, bet kitam asmeniui, tai tos pajamos, neatsižvelgiant į 7, 14 ir 15 straipsnių nuostatas, gali būti apmokestinamos toje Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje atlikėjas arba sportininkas šią veiklą vykdo.

3.         1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos pajamoms, gaunamoms už atlikėjo arba sportininko veiklą Susitariančiojoje Valstybėje, jei ta veikla daugiausia remiama vienos arba abiejų Susitariančiųjų Valstybių arba jų politinių padalinių ar vietos valdžios viešųjų fondų. Tokiu atveju pajamos apmokestinamos tik toje Susitariančiojoje Valstybėje, kurios rezidentas yra atlikėjas arba sportininkas.

18 straipsnis

Pensijos ir rentos visam gyvenimui

1.         Atsižvelgiant į 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, pensijos, rentos visam gyvenimui ir kiti panašūs atlyginimai, mokami Susitariančiosios Valstybės rezidentui už praeityje dirbtą samdomąjį darbą, apmokestinami tik toje Valstybėje.

2.         Sąvoka „renta“ reiškia nustatyto dydžio sumą, mokamą fiziniam asmeniui periodiškai visą gyvenimą arba apibrėžtu ar nustatytu laikotarpiu pagal įsipareigojimą mokėti tokias išmokas kaip lygiavertį ir visapusišką atlygį pinigais ar kita jų vertę atitinkančia forma.

3.         Su nelaimingais atsitikimais darbe susijusios kompensavimo išmokos, kurias pagal draudimo sutartį Susitariančioji Valstybė arba jos politinis padalinys ar vietos valdžia moka fiziniam asmeniui, kuris yra ar buvo tos valstybės, jos padalinio ar vietos valdžios tarnautojas, apmokestinamos tik toje Valstybėje.

4.         Neatsižvelgiant į 1 dalies nuostatas, pensijos ir kitos pagal Susitariančiosios Valstybės socialinės apsaugos įstatymus mokamos periodinės arba vienkartinės išmokos apmokestinamos tik toje Valstybėje.

19 straipsnis

Valstybės tarnyba

1.         a)         Alga, darbo užmokestis ir kiti panašūs atlyginimai, išskyrus pensiją, kuriuos Susitariančioji Valstybė arba jos politinis padalinys ar vietos valdžia moka fiziniam asmeniui už tarnybą tai Valstybei arba padaliniui ar valdžiai, apmokestinami tik toje Valstybėje.

b)         Tačiau tokia alga, darbo užmokestis ir kiti panašūs atlyginimai apmokestinami tik kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, jei tarnyba atliekama toje Valstybėje ir fizinis asmuo yra tos Valstybės rezidentas, kuris:

i)          yra tos Valstybės pilietis; arba

ii)         tapo tos Valstybės rezidentu ne tik dėl atliekamos tarnybos.

2.         a)         Bet kokia pensija, kurią fiziniam asmeniui moka Susitariančioji Valstybė arba jos politinis padalinys ar vietos valdžia arba kuri mokama iš jų sukurtų fondų už tarnybą tai Valstybei arba padaliniui ar valdžiai, apmokestinama tik toje Valstybėje.

b)         Tačiau tokia pensija apmokestinama tik kitoje Susitariančioje Valstybėje, jei fizinis asmuo yra tos Valstybės rezidentas ir pilietis.

3.         15, 16, 17 ir 18 straipsnių nuostatos taikomos algai, darbo užmokesčiui ir kitiems panašiems atlyginimams bei pensijoms, mokamiems už darbą, susijusį su Susitariančiosios Valstybės arba jos politinio padalinio ar vietos valdžios vykdoma ūkine komercine veikla.

20 straipsnis

Studentai

Išmokos, kurias pragyvenimui, mokymuisi arba stažuotei gauna studentas, įmonės praktikantas ar mokinys, kuris yra arba prieš pat atvykdamas į Susitariančiąją Valstybę buvo kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentas ir kuris pirmiau minėtoje Valstybėje yra tik mokymosi arba stažuotės tikslais, nėra apmokestinamos pirmiau minėtoje Valstybėje, jei tos išmokos gaunamos iš šaltinių, esančių už tos Valstybės ribų.

21 straipsnis

Mokytojai ir mokslo darbuotojai

1.         Fizinio asmens, kuris yra ar buvo vienos Susitariančiosios Valstybės rezidentas prieš pat jam atvykstant į kitos Susitariančiosios Valstybės universitetą, koledžą ar kitą panašią patvirtintą instituciją mokymo ar mokslinio tyrimo tikslais, bet koks gaunamas už tokį mokymą ar mokslo tiriamąjį darbą atlygis nėra apmokestinamas toje kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, bet ne ilgesnį nei dvejų metų laikotarpį nuo jo pirmojo atvykimo į tą kitą Valstybę datos ir tik jei tokį atlyginimą jis gauna ne toje Valstybėje.

2.         1 dalies nuostatos netaikomos iš mokslo tyrimų gautoms pajamoms, jei tokia veiklą vykdo asmuo pirmiausia ne viešojo intereso, o privataus asmens ar asmenų labui.

22 straipsnis

Kitos pajamos

1.         Susitariančiosios Valstybės rezidento įvairių rūšių pajamos, nesvarbu, kur susidarančios ir neaptartos šios Sutarties ankstesniuose straipsniuose, apmokestinamos tik toje Valstybėje.

2.         1 dalies nuostatos netaikomos pajamoms, išskyrus pajamas iš 6 straipsnio 2 dalyje apibrėžto nekilnojamojo turto, jei tokių pajamų gavėjas, būdamas Susitariančiosios Valstybės rezidentas, vykdo ūkinę komercinę veiklą kitoje Susitariančiojoje Valstybėje per joje esančią nuolatinę buveinę arba toje kitoje Valstybėje teikia savarankiškas individualias paslaugas iš joje esančios nuolatinės bazės, o teisė arba turtas, už kuriuos gaunamos pajamos, yra faktiškai susiję su ta nuolatine buveine arba nuolatine baze. Tokiu atveju taikomos atitinkamai 7 arba 14 straipsnio nuostatos.

23 straipsnis

Dvigubo apmokestinimo panaikinimas

1.         Lietuvoje dvigubas apmokestinimas panaikinamas taip:

kai Lietuvos rezidentas gauna pajamų, kurios vadovaujantis šia Sutartimi gali būti apmokestinamos Maroke, Lietuva, jei jos vidaus įstatymuose nenustatomas palankesnis apmokestinimas, leidžia iš to rezidento pajamų mokesčio išskaičiuoti sumą, lygią Maroke sumokėtam tokių pajamų mokesčiui.

Tačiau bet kuriuo atveju ta išskaičiuojama suma neturi būti didesnė už tą prieš išskaičiavimą apskaičiuoto Lietuvos pajamų mokesčio dalį, kuri yra priskiriama atitinkamai pajamoms, kurios gali būti apmokestinamos Maroke.

2.         Maroke dvigubas apmokestinimas panaikinamas taip:

kai Maroko rezidentas gauna pajamų, kurios pagal šios Sutarties nuostatas gali būti apmokestinamos Lietuvoje, Marokas leidžia iš to rezidento pajamų mokesčio išskaičiuoti sumą, lygią Lietuvoje sumokėtam pajamų mokesčiui. Tačiau bet kuriuo atveju ta išskaičiuojama suma neturi būti didesnė už tą prieš išskaičiavimą apskaičiuoto Maroko pajamų mokesčio dalį, kuri yra priskiriama pajamoms, kurios gali būti apmokestinamos Lietuvoje.

Kai pagal bet kurią šios Sutarties nuostatą Maroko rezidento gautos pajamos atleidžiamos nuo mokesčio Maroke, neatsižvelgiant į tai, Marokas, apskaičiuodamas mokesčio dydį likusioms to rezidento pajamoms, gali atsižvelgti į tokias nuo mokesčio atleistas pajamas.

3.         Pajamų mokesčiai, kurie tam tikrą laiką nerenkami ar sumažinami pagal Susitariančiosios Valstybės nacionalinę teisę, siekiant paremti ekonomikos plėtrą, laikomi veiksmingai sumokėtais ir todėl išskaičiuojamais iš kitoje Susitariančiojoje Valstybėje nuo tų pajamų mokėtinų pajamų mokesčių.

24 straipsnis

Nediskriminavimas

1.         Susitariančiosios Valstybės nacionalinių subjektų bet koks apmokestinimas arba bet kokie su tuo susiję reikalavimai kitoje Susitariančiojoje Valstybėje tokiomis pat aplinkybėmis, visų pirma rezidavimo požiūriu, neturi būti kitokie arba didesni už tos kitos Valstybės nacionalinių subjektų esamą arba galimą apmokestinimą ir su tuo susijusius reikalavimus. Neatsižvelgiant į 1 straipsnio nuostatas, ši nuostata taip pat taikoma asmenims, kurie nėra vienos arba abiejų Susitariančiųjų Valstybių rezidentai.

2.         Asmenų be pilietybės, Susitariančiosios Valstybės rezidentų, bet koks apmokestinimas arba bet kokie su tuo susiję reikalavimai bet kurioje iš Susitariančiųjų Valstybių tokiomis pat aplinkybėmis, visų pirma rezidavimo požiūriu, neturi būti kitokie arba didesni už atitinkamos Valstybės nacionalinių subjektų esamą arba galimą apmokestinimą ir su tuo susijusius reikalavimus.

3.         Nuolatinės buveinės, kurią Susitariančiosios Valstybės įmonė turi kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, apmokestinimas toje kitoje Valstybėje neturi būti nepalankesnis negu tos kitos Valstybės tą pačią veiklą vykdančių įmonių apmokestinimas. Ši nuostata neturi būti aiškinama kaip tokia, kuria Susitariančioji Valstybė įpareigojama apmokestinant kitos Susitariančiosios Valstybės nuolatinius gyventojus teikti jiems kokias nors asmenines nuolaidas, lengvatas arba sumažinimus, kokie yra teikiami jos nuolatiniams gyventojams dėl jų civilinio statuso arba šeiminių aplinkybių.

4.         Išskyrus atvejus, kai taikomos 9 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 7 dalies arba 12 straipsnio 6 dalies nuostatos, palūkanos, honoraras ir kitos išmokos, kuriuos Susitariančiosios Valstybės įmonė moka kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentui, nustatant tokios įmonės apmokestinamąjį pelną atskaitomi tokiomis pat sąlygomis, kaip ir mokami pirmiau minėtos Valstybės rezidentui.

5.         Susitariančiosios Valstybės įmonių, kurių visas kapitalas arba jo dalis priklauso vienam arba keliems kitos Susitariančiosios Valstybės rezidentams arba yra jų tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuojamas, bet koks apmokestinimas arba bet kokie su juo susiję reikalavimai pirmiau minėtoje Valstybėje neturi būti kitokie arba didesni už pirmiau minėtos Valstybės kitų panašių įmonių esamą arba galimą apmokestinimą ir su tuo susijusius reikalavimus.

6.         Neatsižvelgiant į 2 straipsnio nuostatas, šio straipsnio nuostatos taikomos visų rūšių ir tipų mokesčiams.

25 straipsnis

Abipusio susitarimo procedūra

1.         Kai asmuo mano, kad dėl vienos arba abiejų Susitariančiųjų Valstybių veiksmų jis yra arba bus apmokestinamas nesilaikant šios Sutarties nuostatų, jis gali, neatsižvelgiant į tų Valstybių vidaus įstatymuose nustatytas teisės gynimo priemones, šiuo klausimu kreiptis į Susitariančiosios Valstybės, kurios rezidentas jis yra, arba, jei jo atvejui taikoma 24 straipsnio 1 dalis, – į Susitariančiosios Valstybės, kurios nacionalinis subjektas jis yra, kompetentingą asmenį. Pareiškimas turi būti pateikiamas per trejus metus, skaičiuojant nuo pirmojo pranešimo apie veiksmus, dėl kurių atsiranda Sutarties nuostatų neatitinkantis apmokestinimas.

2.         Jei kompetentingas asmuo mano, kad protestas pagrįstas, ir jei jis pats negali rasti patenkinamo sprendimo, jis stengiasi šį klausimą išspręsti abipusiu susitarimu su kitos Susitariančiosios Valstybės kompetentingu asmeniu taip, kad būtų išvengta Sutarties neatitinkančio apmokestinimo. Bet koks pasiektas susitarimas vykdomas neatsižvelgiant į Susitariančiųjų Valstybių vidaus įstatymuose nustatytus laiko apribojimus.

3.         Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys abipusiu susitarimu stengiasi išspręsti bet kokius sunkumus arba abejones, kylančius aiškinant arba taikant Sutartį. Jie taip pat gali kartu konsultuotis, kaip panaikinti dvigubą apmokestinimą Sutartyje nenustatytais atvejais.

4.         Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys, siekdami susitarti pagal ankstesnes šio straipsnio dalis, gali vieni su kitais palaikyti tiesioginį ryšį, įskaitant per iš jų pačių arba jų atstovų sudarytą jungtinę komisiją.

26 straipsnis

Keitimasis informacija

1.         Susitariančiųjų Valstybių kompetentingi asmenys keičiasi tokia informacija, kuri gali būti svarbi įgyvendinant šios Sutarties nuostatas arba administruojant ar įgyvendinant Susitariančiųjų Valstybių vidaus įstatymų, susijusių su Susitariančiųjų Valstybių, politinių padalinių ar jų vietos valdžios vardu taikomais visų rūšių ir tipų mokesčiais, nuostatas, tiek, kiek jose nustatytas apmokestinimas neprieštarauja Sutarčiai. Keitimasis informacija 1 ir 2 straipsniais neapribojamas.

2.         Bet kokia Susitariančiosios Valstybės pagal 1 dalį gauta informacija laikoma slapta tokia pat tvarka, kaip ir informacija, gauta pagal tos Valstybės vidaus įstatymus ir atskleidžiama tik asmenims arba institucijoms (įskaitant teismus ir administravimo institucijas), dalyvaujantiems apskaičiuojant arba renkant, išieškant mokesčius, kurie minimi 1 dalyje, arba su jais susijusiame teisminiame persekiojime ar ginčų nagrinėjime arba pirmiau minėtų asmenų ir institucijų priežiūrą vykdantiems asmenims. Tokie asmenys arba institucijos šią informaciją naudoja tik tokiems tikslams. Jie gali tokią informaciją atskleisti viešuose teismo posėdžiuose arba teismo sprendimuose.

3.         1 ir 2 dalių nuostatos jokiu būdu neturi būti aiškinamos kaip tokios, kuriomis Susitariančioji Valstybė įpareigojama:

a)       vykdyti administracines priemones, kurios neatitinka bet kurios iš Susitariančiųjų Valstybių įstatymų ir administravimo praktikos;

b)      teikti informaciją, kurios negalima teikti pagal bet kurios iš Susitariančiųjų Valstybių įstatymus arba įprastą administravimo tvarką;

c)       teikti informaciją, kuri atskleistų kokią nors prekybos, ūkinės komercinės veiklos, pramoninę, komercinę ar profesinę paslaptį arba prekybos procesą, arba informaciją, kurios atskleidimas prieštarautų viešajai tvarkai (ordre public).

4.         Jei Susitariančioji Valstybė prašo informacijos pagal šį straipsnį, kita Susitariančioji Valstybė norėdama gauti prašomą informaciją naudoja savo informacijos rinkimo priemones net ir tada, kai tai kitai Valstybei tos informacijos nereikia jos pačios mokestiniais tikslais. Pirmiau minėtame sakinyje minimam įpareigojimui taikomi 3 dalies apribojimai, tačiau tokie apribojimai jokiu būdu negali būti aiškinami kaip leidžiantys Susitariančiajai Valstybei atsisakyti teikti informaciją vien tik todėl, kad ji pati nėra suinteresuota rinkti tokią informaciją.

5.         3 dalies nuostatos jokiu būdu neturi būti aiškinamos kaip tokios, pagal kurias leidžiama Susitariančiajai Valstybei atsisakyti teikti informaciją vien tik todėl, kad informaciją turi bankas, kita finansinė institucija, atstovo ar agento arba patikėtinio teisėmis veikiantis asmuo arba todėl, kad ji susijusi su asmens nuosavybės interesais.

27 straipsnis

Pagalba renkant mokesčius

1.         Susitariančiosios Valstybės įsipareigoja teikti viena kitai pagalbą renkant nesumokėtus mokesčius. Ši pagalba neapribojama 1 ir 2 straipsniais. Susitariančiųjų Valstybių kompetentingos institucijos gali abipusiu susitarimu nustatyti šio straipsnio taikymo būdą.

2.         Šiame straipsnyje vartojama sąvoka „mokestinis reikalavimas” – Susitariančiųjų Valstybių ar jų politinių padalinių arba vietos valdžios institucijų renkamų visų rūšių ir tipų mokesčių suma tiek, kiek apmokestinimas tais mokesčiais neprieštarauja šiai Sutarčiai ar bet kuriam kitam dokumentui, kurio šalys yra Susitariančiosios Valstybės, taip pat palūkanos, administracinės nuobaudos ir su tokios sumos surinkimu ar apsaugojimu susijusios išlaidos.

3.         Jei Susitariančiosios Valstybės mokestinis reikalavimas yra vykdytinas pagal tos Valstybės įstatymus ir jį turi sumokėti asmuo, kuris tuo metu pagal tos Valstybės įstatymus negali sutrukdyti to mokesčio surinkti, tos Valstybės kompetentingos institucijos prašymu kitos Susitariančiosios Valstybės kompetentinga institucija pritaria tam mokesčio surinkimo mokestiniam reikalavimui. Tą mokestį pagal mokestinį reikalavimą renka ta kita Valstybė, vadovaudamasi savo mokesčių pareigos vykdymo ir rinkimo įstatymų nuostatomis, kaip ir tuo atveju, jei renkami mokesčiai pagal mokestinį reikalavimą būtų jos mokestiniai reikalavimai.

4.         Jei Susitariančiosios Valstybės mokestinis reikalavimas yra toks, kad pagal tos Valstybės įstatymus ji gali imtis apsaugos priemonių, norėdama užtikrinti, kad jis būtų surinktas, tos Valstybės kompetentingos institucijos prašymu kitos Susitariančiosios Valstybės kompetentinga institucija pritaria, kad tam mokestiniam reikalavimui būtų suteiktos apsaugos priemonės. Ta kita Valstybė imasi to mokestinio reikalavimo apsaugos priemonių, vadovaudamasi savo įstatymais, kaip ir tuo atveju, jei renkamas mokestinis reikalavimas būtų jos mokestinis reikalavimas, net jeigu tokių priemonių taikymo metu mokestinis reikalavimas nėra vykdytinas pirmiau minėtoje Valstybėje ar jį turi sumokėti asmuo, turintis teisę sutrukdyti tą mokestį surinkti.

5.         Neatsižvelgiant į 3 ir 4 dalių nuostatas, mokestiniam reikalavimui, kuriam Susitariančioji Valstybė pritaria 3 ir 4 dalyse minimais tikslais, toje Valstybėje netaikomi nei laiko apribojimai, nei suteikiama kokia nors pirmenybė, taikytina mokestiniam reikalavimui pagal tos Valstybės įstatymus, vien dėl mokestinio reikalavimo pobūdžio. Be to, mokestiniam reikalavimui, kuriam Susitariančioji Valstybė pritaria 3 ir 4 dalyse minimais tikslais, nesuteikiama jokia pagal kitos Susitariančiosios Valstybės reikalavimus tam mokestiniam reikalavimui taikoma pirmenybė.

6.         Su Susitariančiosios Valstybės mokestinio reikalavimo buvimo faktu, teisėtumu ar suma susijusi byla neperduodama nagrinėti kitos Susitariančiosios Valstybės teismams ar administraciniams organams.

7.         Jei bet kuriuo metu po Susitariančiosios Valstybės prašymo pagal 3 ir 4 dalis ir iki tol, kol kita Susitariančioji Valstybė surenka ir perveda atitinkamą mokestinį reikalavimą pirmiau minėtai Valstybei, atitinkamas mokestinis reikalavimas nustoja būti:

a)         pirmiau minėtos Valstybės mokestiniu reikalavimu, kuris yra vykdytinas pagal tos Valstybės įstatymus ir kurį turi sumokėti asmuo, tuo metu negalintis pagal tos Valstybės įstatymus sutrukdyti jį surinkti, jei tai prašymas pagal 3 dalį, arba

b)         pirmiau minėtos Valstybės mokestiniu reikalavimu, kuriam ta Valstybė pagal savo įstatymus gali suteikti apsaugos priemones, norėdama užtikrinti, kad jis būtų surinktas, jei tai prašymas pagal 4 dalį,

kompetentinga pirmiau minėtos Valstybės institucija skubiai praneša kitos Valstybės kompetentingai institucijai tą faktą ir, kitos Valstybes pasirinkimu, pirmiau minėtoji Valstybė sulaiko arba atsiima savo prašymą.

8.         Šio straipsnio nuostatos jokiu būdu neturi būti suprantamos, kaip tokios, kuriomis Susitariančioji Valstybė įpareigojama:

a)         vykdyti administracines priemones, kurios neatitinka bet kurios iš Susitariančiųjų Valstybių įstatymų ir administravimo praktikos;

b)         vykdyti priemones, kurios prieštarautų viešajai tvarkai (ordre public);

c)         teikti pagalbą, jei kita Susitariančioji Valstybė neįgyvendino visų pagrįstų mokesčių rinkimo ar atitinkamai apsaugos priemonių, kurios galimos pagal jos įstatymus ir administravimo praktiką;

d)         teikti pagalbą tada, kai tai Valstybei tenkanti administracinė našta yra aiškiai neproporcinga naudai, kurią iš tos pagalbos gauna kita Susitariančioji Valstybė.

28 straipsnis

Diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų nariai

Ši Sutartis neturi įtakos mokestinėms privilegijoms, suteikiamoms diplomatinių atstovybių arba konsulinių įstaigų nariams pagal bendrąsias tarptautinės teisės normas arba specialių tarptautinių susitarimų nuostatas.

29 straipsnis

Įsigaliojimas

1.         Susitariančiųjų Valstybių Vyriausybės viena kitai praneša, kad jos įvykdė šiai Sutarčiai įsigalioti būtinus konstitucinius reikalavimus.

2.         Sutartis įsigalioja vėlesniojo iš pranešimų, nurodytų 1 dalyje, gavimo dieną, o jos nuostatos galioja abiejose Susitariančiosiose Valstybėse:

a)         mokesčiams, išskaičiuojamiems prie šaltinio – apmokestinant pajamas, gaunamas kalendorinių metų, einančių iškart po tų metų, kuriais įsigalioja Sutartis, sausio pirmą dieną arba po jos; ir

b)         kitiems pajamų mokesčiams – imant mokesčius už bet kuriuos mokestinius metus, prasidedančius kalendorinių metų, einančių iškart po tų metų, kuriais įsigalioja Sutartis, sausio pirmą dieną arba po jos.

30 straipsnis

Nutraukimas

Ši Sutartis galioja tol, kol viena Susitariančiųjų Valstybių ją nutraukia. Bet kuri Susitariančioji Valstybė gali Sutartį nutraukti, diplomatiniais kanalais perduodama rašytinį pranešimą apie nutraukimą bent prieš šešis mėnesius iki bet kurių kalendorinių metų, prasidedančių pasibaigus penkeriems metams nuo šios Sutarties įsigaliojimo datos, pabaigos. Tokiu atveju Sutartis nebetaikoma abiejose Susitariančiosiose Valstybėse:

a)         mokesčiams, išskaitomiems prie šaltinio – apmokestinant pajamas, gaunamas kalendorinių metų, einančių iškart po tų metų, kuriais toks pranešimas buvo perduotas, sausio pirmą dieną arba po jos; ir

b)         kitiems mokesčiams už bet kuriuos fiskalinius metus, prasidedančius kalendorinių metų, einančių iškart po tų metų, kuriais perduodamas pranešimas, sausio pirmą dieną arba po jos.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Sutartį.

Pasirašyta dviem egzemplioriais 2013 m. balandžio 19 d. Vašingtone lietuvių, arabų ir anglų kalbomis, visi tekstai yra autentiški. Kilus nesutarimų dėl aiškinimo, vadovaujamasi tekstu anglų kalba.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu Rimantas Šadžius Finansų ministras

Maroko Karalystės Vyriausybės vardu Nizar Baraka Ūkio ir finansų ministras